|
© Nurodyti: www.giluitis.com |
|
Giluitį žudo Ylyčia |
|
Kažkada Ylyčia tekėjo iš Ylelio ežero per pelkėtas pievas į Giluičio ežerą. Tai buvo nedidelis peršokamas upelis. Pavasarinio polaidžio, šlapiais rudenimis, ar šiaip po didelių liūčių Ylelis susijungdavo su Giluičiu ir abu virsdavo vienu dideliu ežeru, atkurdami kažkada buvusią didybęjuk jie ir buvo vienas ežeras. Užpelkėjus sekliausiai ežero daliai, juos tejungė Ylyčia. Nebėra Ylelio. Nebėra ir Ylyčios. Nors ir naujausi žemėlapiai kažkodėl vis dar rodo, kad Ylelis dar yra ir net ne vienas, o du! Nebėra Ylelio jau nuo 1973 metų, kada melioratoriai apjuosė jį grioviais ir iškastu plačiu kanalu nukreipė jo vandenis į Giluitį, o kad nenorėjo vanduo pats tekėti, pastatė kėlimo stotį ir prievarta Ylelio vandenis sumetė į Giluitį. Ir ne tik Ylelio švarų vandenį, bet ir iš nusausintų ir gausiai tręšiamų bei laistomų įvairiais pesticidais kolūkinių laukų teršalus o laistė juos net orlaiviai ir esant šiaurės vakarų vėjams didžiulis teršalų šleifas nusidriekdavo virš ežero ir maistines medžiagas, kurios ir žudė Giluitį, o ypatingai šiaurės vakarinę jo dalį. Po melioracijos sparčiai pradėjo užželti atabradai, nykti žuvys. Po vienos tokios invazijos iš oro ežere plaukiojo lydekos baltomis akimis. Nusausinus užliejamas pievas, sunyko lydekų ir kuojų narštavietės. |
|
Ylyčia prieš kėlimo stotį pavasarį ... |
|
Po kėlimo stoties pavasarį... |
|
Simo Kupčinsko nuotraukos |
|
...ir rudenį |
|
...ir rudenį |
|
Ylyčia po kėlimo stoties pavasarį |