Giluitį žudo Ylyčia

Kažkada Ylyčia tekėjo iš Ylelio ežero per pelkėtas pievas į Giluičio ežerą. Tai buvo nedidelis peršokamas upelis. Pavasarinio polaidžio, šlapiais rudenimis, ar šiaip po didelių liūčių Ylelis susijungdavo su Giluičiu ir abu virsdavo vienu dideliu ežeru, atkurdami kažkada buvusią didybę—juk jie ir buvo vienas ežeras. Užpelkėjus sekliausiai ežero daliai, juos tejungė Ylyčia.  Nebėra Ylelio. Nebėra ir  Ylyčios. Nors ir naujausi žemėlapiai kažkodėl vis dar rodo, kad Ylelis dar yra ir net ne vienas, o du! Nebėra  Ylelio jau nuo 1973 metų, kada melioratoriai apjuosė jį grioviais ir iškastu plačiu kanalu nukreipė jo vandenis į Giluitį, o kad nenorėjo vanduo pats tekėti, pastatė kėlimo stotį ir prievarta Ylelio vandenis “sumetė” į Giluitį. Ir ne tik Ylelio švarų vandenį, bet ir iš nusausintų ir gausiai tręšiamų bei laistomų įvairiais pesticidais kolūkinių laukų teršalus — o laistė juos net orlaiviai ir esant šiaurės vakarų vėjams  didžiulis teršalų šleifas nusidriekdavo virš ežero — ir maistines medžiagas, kurios ir žudė Giluitį, o ypatingai šiaurės vakarinę jo dalį. Po melioracijos sparčiai pradėjo užželti atabradai, nykti žuvys. Po vienos tokios invazijos iš oro ežere plaukiojo lydekos baltomis akimis. Nusausinus užliejamas pievas, sunyko lydekų ir kuojų narštavietės.

Ylyčia prieš kėlimo stotį pavasarį ...

Po kėlimo stoties pavasarį...

Simo Kupčinsko nuotraukos

...ir rudenį

...ir rudenį

Ylyčia po kėlimo stoties pavasarį