Medžiotojui pasitaiko ir taip...
Viduryje didelio lauko telkšo maža pelkutė. Keli medžiotojai apstoja pelkutės šiaurės vakarų pusę, o aš ir dar vienas medžiotojas varome: šioje pelkutėje visada gyvendavo lapės. Pelkutė apaugusi nendrėmis ir karklais. Pėdsakų nesimato. Girdžiu netoliese einantį medžiotoją. Nemažai triukšmo sukeliu ir pats: didelis kūnas braunasi per nendryną. Staiga pasigirsta lūžtančių nendrių garsai iš dešinio šono. Atsisuku. Šernas jau stabdo visom keturiom: ketera pašiaušta. Mano kepurė pakyla - pasišiaušė plaukai. Nesusidūrėme: šernas sugebėjo sustoti likus kokiam pusmetriu iki manęs... Abu išsigandę. Pirmą kartą išsigandau medžioklėje.(Kelintą kartą šernas?):) Šauti jo negalėjau, nes pamačiau paskutinę akimirką. Be to, ir prašauti iš arti didelė tikimybė. O sužeidus... nuo jo ilčių sulūžčiau kaip nendrė. Šernas, sveriantis apie 150 kg, yra nepaprastos jėgos. Man nesilyginti su savo 100. Šernas daro staigų posūkį ir matau jo pakeltą uodegą pabalio viksvose. Dabar jau galėčiau šauti, bet... aš išsigandęs ir nenulaikau rankose šautuvo.
Naktis. Sėdžiu ant aukšto skardžio apaugusio alksniais ir žilvičiais. Apačioje teka mažytis upeliukas. Žemė padengta sniegu. Aš prisiderinės -- vilkiu baltą maskavimosi apsiaustą. Toli išgirstu šlumšt šlumšt. Tikriausiai šernai perbrido upelį. Tačiau kažkodėl garsas vis stiprėja: šernai, jei tik turi galimybę, visuomet renkasi sausumos kelią. Keisti šie šernai - brenda. Sėdžiu ir laukiu. Prožektorius čia neveiksmingas: negali peršviesti karklų, nors jie ir be lapų. Šlumšėjimas jau ties manimi, bet aš nieko negaliu įžiūrėti. Nieko nuostabaus - šernai maži ir juodi kaip upelio vaga. Garsai tolsta. Atsipalaiduoju, bet dar vis žvelgiu žemyn. Staiga prieš pat nosį išdygsta didžiuliai ragai -- dar akimirka ir mane sumindžios. Nevalingai skėsteliu rankomis. Elnio reakcija žaibiška: didžiuliu šuoliu, vos nekabindamas manęs kanopomis, dingsta krūmuose...
O tai atsitiko ne man.
Du vyrai nušovė šerną. Džiaugiasi: didelis. Bus mėsos. Bet kaip dviems ištempti iš pelkės iki automobilio? Sumąstė -- užrišo virvė už šnipo ir persimetę per petį velka. Neblogai slysta sniegu šerno plaukai. Bet vis vien nelengva. Vėliau štai ką jie pasakys apie šio vilkimo finalą: Pamaniau, kad draugas pradėjo vilkti vienas, taip lengva pasidarė.... Taip jie pamanė vienu metu ir lyg susitarę atsigręžė: šernas ėjo paskui juos...
Stoviu grandinėje ir laukiu varymo pradžios. Dešinėje ir kairėje stovi kiti medžiotojai. Varymas dar neprasidėjęs ir medžiotojai atsipalaidavę -- žvėrys nepasirodys kokias 5-10 minučių. Aš gerai matau medžiotoją savo dešinėje: jis atsukęs nugarą vėjui laukia varymo pradžios. Iš krūmų pasirodo šerno galva ir jis lėta ristele bėga link medžiotojo. Manau: jis išgirs kanopų bildesį ir atsigręš arba pamatys prabėgantį per liniją. Šernas artėja: lieka 50, 30, 10 metrų. Medžiotojas negirdi. Aš sušunku, bet stiprus vėjas nuneša mano balsą - neišgirsta nei šernas, nei medžiotojas... Šernas bėga link medžiotojo. Lieka 5, 2... ir neria tiesiai per tarpukojį. Užkliudo kojas: medžiotojas nevalingai sėdasi ir... joja ant šerno. Netoli tenujojo... Nukrito raitelis... bet liko sveikas. Ne iš aukštai krito...